Šią vasarą Kauno arkivyskupo pareigas palikęs vyskupas emeritas Sigitas Tamkevičius sako jaučiąs palengvėjimą, kai nebeslegia atsakomybė ir įpareigojimai, tenkantys arkivyskupui, tačiau veiklos pripažįsta turintis ne mažiau nei anksčiau.
„Visi įsitikinę, kad esu be darbo ir turiu labai daug laiko, todėl iš visų pusių prašo, kad padėčiau“, – interviu BNS sakė arkivyskupas emeritas.
S.Tamkevičiaus planuose – Rusijoje gyvenančių lietuvių tikinčiųjų bendruomenių lankymas. Pasak dvasininko, Rusijos gilumoje išlikusios lietuvių bendruomenės retai turi progą Mišių metu išgirsti gimtąją kalbą.
„Manau, kad ten likusiems lietuviams tikrai būtų gera laikas nuo laiko išgirsti savo kalbą ir ar kunigo, ar vyskupo žodį, dalyvauti Mišiose lietuvių kalba. Kiek turėsiu galimybių, į mano planus tai įeina“, – kalbėjo dvasininkas. Jis pabrėžė, kad šios kelionės neturės politinio atspalvio – į politiką įsivėlęs dvasininkas rizikuotų atstumti kitokias pažiūras turinčius tikinčiuosius.
24 metus Kauno arkivyskupijos augziliaru, o vėliau – arkivyskupu metropolitu buvęs dvasininkas sakė besidžiaugiantis per jo tarnystės metus Šiluvoje nuveiktais darbais – per nepriklausomybės metus ten įsikūrė šiuolaikinis dvasinės traukos ir piligrimystės centras.
Jau kelis mėnesius esate arkivyskupas emeritas. Kaip pasikeitė jūsų veikla ir jos pobūdis? Ar darbų padaugėjo, ar kaip tik – sumažėjo?
– Manau, kiekvieno žmogaus gyvenime, kai iš aktyvios veiklos pereina į mažiau aktyvią, tai būna svarbus pasikeitimas.
Vyskupo gyvenime truputį kitaip nei kai pasauliečiai išeina į pensiją: pasauliečiai dažnai pajunta tuštumą, kad yra niekam nereikalingi. Vyskupas ar kunigas, kai iš labai aktyvaus darbo pereina į mažiau aktyvų, šito neišgyvena, nes darbo lieka labai daug, tik lieka mažiau tiesioginės atsakomybės ir tokių darbų, kurie įpareigoja, verčia. Jaučiu šiokį tokį palengvėjimą, kad visa atsakomybė perduota kitam, bet lieka tik rūpestis: negali atsiriboti ir nematyti, kas vyksta Lietuvos Bažnyčioje, Kauno arkivyskupijoje. Kur matau, kad viskas vyksta gerai – džiaugiuosi, kur ne taip gerai – liūdžiu kartu su kitais.
O darbų yra aibės – visi įsitikinę, kad esu be darbo ir turiu labai daug laiko, todėl iš visų pusių prašo, kad padėčiau.
Eidamas arkivyskupo pareigas kai kurių darbų neatlikdavau, pavyzdžiui, rekolekcijas klierikams vesdavau labai retomis progomis. Kartais, pasižiūrėjęs į savo kalendorių, matau, kad nė kiek nesumažėję to darbo, o kai kur jo net padaugėję. Bet džiaugiuosi ir esu pasiruošęs kiek Dievas duos jėgų, nenusišalinti ir nuo visuomeninio, ir nuo bažnytinio gyvenimo. Nesu iš tų, kurie užsidaro ir skaito knygas.
Esate minėjęs, kad viena iš planuojamų veiklų – tikinčiųjų lankymas rytinėse mūsų kaimyninėse šalyse. Kodėl nusprendėte to imtis ir ar jau esate suplanavęs kelionių?
– Esu sakęs, kad kiek galimybės leis, aplankysiu lietuvių bendruomenes į rytus. Į vakarus yra oficialus asmuo, kuris aplanko lietuvių bendruomenes Vakarų Europoje, Amerikoje, Kanadoje ir kitur, o į rytus lietuvių bendruomenės Bažnyčios dėmesio šiek tiek stokojo. Dabar ten nėra tokia sunki padėtis, kokia buvo sovietiniais metais visoje Tarybų sąjungos teritorijoje – nebuvo vyskupijų, nebuvo parapijų ir kunigai partizaniškai aplankydavo lietuvius, kartais ir kitų tautybių žmones, jiems patarnaudavo. Tai kai kuriuos kunigus už tai net nuteisdavo.
Šiuo metu dabartinės Rusijos teritorijoje yra vyskupijos, yra parapijos ir tikintieji nėra apleisti, žinoma, ten visi patarnavimai jau ne lietuvių, bet rusų kalba. Manau, kad ten likusiems lietuviams tikrai būtų gera laikas nuo laiko išgirsti savo kalbą ir ar kunigo, ar vyskupo žodį, dalyvauti Mišiose lietuvių kalba. Tai kiek turėsiu galimybių, į mano planus tai įeina.
Šiuo metu ieškau kontaktų – neišeina važiuoti ir klajoti po platybes, reikia važiuojant žinoti, kur važiuoji.
Iki šiol aplankiau lietuvių bendruomenes Kaliningrado srityje, buvau Kaliningrade, Sovetske, Nemane, Krasnoznamenske, Slavske. Buvo man pačiam įdomu pamatyti, kas tenai yra išlikę ir kaip gyvuoja. Parsivežiau visai nemažai įspūdžių. Kaliningrado srityje padėtis yra šiek tiek geresnė, kadangi kai kurias parapijas aptarnauja lietuvis kunigas, tai jie lietuvišką žodį girdi. Pačiame Kaliningrade kunigas ne lietuvis, bet Mišių tekstus moka lietuviškai. Tad jie laikosi neblogai. O tiems, kurie toliau į Rusijos gilumą, jau sunkiau, kadangi kai kur jie visai negirdi lietuviškai.
Kokie tie įspūdžiai, kaip gyvena Kaliningrado lietuvių bendruomenės?
– Pačiame Kaliningrade jie šiek tiek jaučiasi našlaičiai, kadangi anksčiau ten buvo lietuvis kunigas, dabar jo neliko ir nepaisant to, kad kunigas geras, yra tam tikras atstumas. Jie norėtų bent jau išpažinties prieiti galėti lietuviškai. Žmonės išreiškė norą, kad jeigu neįmanoma turėti lietuvio kunigo nuolat, kad jis bent jau kas kelis mėnesius atvažiuotų patarnauti.
O Kaliningrado šiaurinėje dalyje aptarnauja kunigas Anupras Gauronskas – galėjau tik žavėtis jo darbu: pastatė bažnyčią Kaliningrade, pastatė bažnyčias Sovetske ir Krasnozamenske, Nemane ir Slavske įrengė koplyčias. Tai milžiniškas darbas, kurį padarė vienas kunigas, žinoma, turėdamas paramos iš šalies – jį parėmė vokiečių katalikai.
Šių parapijų žmonės yra laimingi, kad turi kunigą, tik tokia nerimo gaidelė – tas kunigas jau garbaus amžiaus, maždaug mano metų ir silpnos sveikatos. Sako, kas jeigu kartais mes netektume šio gero kunigo?
Šie lietuviai yra įvairūs – didesnė dalis yra pagyvenę žmonės. O jaunesni ne visi jau moka lietuviškai. Bet tai natūralus procesas.
Turint galvoje įtemptą politinę situaciją tarp Lietuvos ir Rusijos, kaip manote, ar bendraujant su Rusijoje gyvenančiais lietuviais pavyks išvengti politinių temų ir ar stengsitės jų išvengti?
– Nesu nusiteikęs, kai važiuosiu į Rusiją, spręsti politinius klausimus. Manau, kad iš mano pusės būtų neatsakinga ir neprotinga veltis į politines diskusijas. Apskritai ganytojų – ir vyskupų, ir kunigų – dabartinėje Bažnyčioje pozicija turi būti tokia: rūpintis religiniais reikalais, o į politines peripetijas nesivelti, nes visada kažkam liksi geras, kažkam liksi blogas ir jeigu prieš tave nusistatys politiškai, tai tas žmogus nusistatys ir tikėjimo atžvilgiu, nepriims to, ką jam skelbsi.
Lietuvoje, pavyzdžiui, kai būna rinkimai, kartais kai kas net ir priekaištauja, kodėl atvirai nesakome balsuoti už kažkurią partiją. Išdėstome principus ir paliekame patiems žmonėms spręsti, galutinį žodį pasakyti. Kunigo ar vyskupo angažavimasis už kurią nors politinę srovę visada sielovadiškai yra pragaištingas.
Tačiau ar nebūtų naudingas moralinis įvertinimas kai kuriais svarbiais politiniais, valstybiniais klausimais? Kad ir kalbant apie pilietiškumą ar tokius prieštaringus vertinimus sukėlusius klausimus kaip šauktinių kariuomenė?
– Manau, kad taip – yra daugelis klausimų, kur Bažnyčia ne tik gali, bet ir turi pasisakyti. Vienas iš esminių klausimų – tikrai mes, dvasiškiai, galime raginti žmones mylėti savo tėvynę, ginti ją, visais įmanomais būdais padėti, būti pilietiškais, dalyvauti šalies valdyme.
Katalikas turi būti aktyvus pilietis, tačiau kokias konkrečias priemones jis naudos padėti savo šaliai – čia jau nuomonės išsiskiria ir net Bažnyčios žmonių nuomonės gali būti įvairios. Tačiau kai kurie dalykai yra labai aiškūs: Bažnyčia niekada nepalaikys tokių politikų, kurie negina šeimos, gyvybės arba žmogaus orumo nuo pradėjimo iki natūralios mirties.
Grįžtant prie jūsų veiklos – ar sudėtinga buvo palikti arkivyskupo pareigas, kiek laiko iš anksto pradėjote tam ruoštis ir ar liko daug darbų, kuriuos turėjote perduoti naujajam arkivyskupui?
– Žinojau tą datą gerokai iš anksto, prieš pusantrų metų. Daugelis bažnytinių darbų nėra kaip kokio namo ar bažnyčios statyba, kur kažkas yra pradėta, neužbaigta. Žinoma, yra ir tokių darbų, pavyzdžiui, prieš pat tarnystės pabaigą įkūriau Kaune Šv. Jono Pauliaus II parapiją, kur dar pastatyta tik koplytėlė. O daugelis kitų darbų yra tokie, kad nuolat parapijoms reikalinga pagalba. Vyskupui didelis rūpestis būna, kaip kunigai tarnauja: vyskupui skauda širdį, jei mato, kad kunigui nesiseka, kitoje vietoje džiaugiesi, matydamas, kad viskas gerai vyksta. Šia prasme perduoti viską naujam įpėdiniui nesudarė sunkumų.
Bet rūpesčių mano įpėdiniui yra pakankamai daug: ne tik todėl, kad didelė vyskupija, bet ir dėl to, kad didelėje vyskupijoje yra ir daug reikalų, taip pat ir problematiškų, nelengvų. Žiūriu iš šalies į savo įpėdinį ir meldžiuosi, kad turėtų ir kantrybės, ir jėgų viskam.
Ar yra tokių per jūsų vyskupystės metus nuveiktų darbų, kuriais ypač džiaugtumėtės?
– Didelis darbas, kuris buvo mano tarnystės metais – visi darbai Šiluvoje. Ten buvo labai daug ir didelių darbų padarytų, kur neužteko vietinių kunigų ir reikėjo labai daug dėmesio skirti iš šalies. Aš tuo džiaugiuosi ir tie pagrindiniai darbai buvo padaryti. Kai prisimenu pačią pradžią, kai per Šilines ten atvažiavo svečiai iš Vokietijos Vyriausybės ir po atlaidų Mišių mažame kambarėlyje susispaudę valgėme pietus... Šiluvoje nebuvo net viešųjų tualetų – toks buvo lygis. O dabar yra dvasinis centras, yra piligrimų centras – europietiška šventovė. Šiluva Lietuvoje yra labai svarbi vieta.
Lietuvoje mažėja gyventojų, per nepriklausomybės metus sumažėjo ir stojančiųjų į kunigų seminarijas – ar pastebėjote, kad taip pat būtų sumažėję ir tikinčiųjų? Ar žmonės netapo abejingesni tikėjimui?
– Jeigu mažėja gyventojų, automatiškai mažėja ir tikinčiųjų. Tačiau aš labai gerai prisimenu sovietmetį – mes dabar kai žiūrime truputį iš perspektyvos, girdžiu sakant: anuomet žmonės ateidavo į bažnyčią, net jei ne tikėjimo vedini, tai vien kad parodytų savo rezistenciją... Tai netiesa – tada buvo aibės abejingų lietuvių, daugumoje bažnyčių mokinių nebuvo. Tik kur buvo labai aktyvūs kunigai, sugebėdavo kažką suorganizuoti.
Žmogaus tokia prigimtis: jam abejingu lengviau būti negu už kažką aiškiai užsiangažuoti. Bet aš šiandien matau gražaus religinio sąmoningumo, kurio anksčiau nebuvo. Ir tai, kad mokyklose yra tikybos pamokos, yra visokių organizacijų – ateitininkai, skautai, šauliai – dalis jaunimo visai nemažai gauna. Norėtųsi, kad tai būtų ne dalis, bet didžioji dalis. Deja, daugelis neabejingi tik pinigui.
Šį savaitgalį tiek abejingieji religijai, tiek neabejingieji vyks aplankyti savo mirusiųjų. Su kokiomis mintimis žmonės, ypač tie, kurie gal ir neturi tvirto ryšio su tikėjimu, turėtų lankyti savo mirusiuosius?
– Tikintiems žmonėms lapkričio pirmosios dienos iš tikrųjų yra labai brangios – ne tik atgaivinamas ryšys su iškeliavusiais, bet ir primenama, kad tavęs laukia ne nebūtis, bet amžinasis gyvenimas. Man atrodo, kad šios dienos ir abejingam, netikinčiam žmogui yra naudingos: vis tiek žmogus lieka žmogumi ir kai kurios šventės, progos kartais smarkiai pasibeldžia į žmogaus gyvenimą. Juk ne paslaptis, kad jaunystėje, vidutiniame amžiuje žmonės kiek priklaidžioja, o po to ateina penkiasdešimt, šešiasdešimt metų ir jie pradeda susimąstyti, ar iš tikrųjų visas žmogaus gyvenimas yra bėgti, dirbti, gerti, ar yra kažkokia gyvenimo prasmė. Ir žiūrint į tuos žmones, kurie yra bažnyčioje – dalis jų jaunystėje buvo tolokai nuo Bažnyčios.
Visų šventųjų šventė, Vėlinės – jos beldžiasi į kiekvieno žmogaus širdies duris ir jei šiemet jis jų dar neatidarys, ateis laikas, kai tos durys bus atidarytos.
